Man visada priderėjo
   karališkos dovanos. Gaudavau
   prakiurusius prikaistuvius
   ir surūdijusius arbatinius,
   užlopytas paklodes
   ir atardytus marškinius,
   knygas su išplėštais
   suktinėms puslapiais
   ir pianinus išmuštais klavišų
   dantimis, kėdes be kojų
   ir perdegusias lemputes,
   kinų kultūrinės
   revoliucijos laikų
   rašomąjį popierių, kuriame
   neįmanoma rašyti,
   nes tuojau ryškėja
   kruvina dėmė. Su mielu noru man
   dovanodavo vinis be galvučių
   ir rites be siūlų,
   laikrodžius be rodyklių, akinius be
   stiklų ir tuščią
   dantų pastos tūbelę.
   O sykį mane apdovanojo foto
   aparatu be objektyvo.
   Man rengėsi įteikti
   dar daugybę vertingų ir būtinų
   daiktų, bet aš silpnadvasiškai
   pasislėpiau pogrindy,
   niekam nepalikusi savo
   koordinačių. Kai kurios
   dovanos dar vis su manimi,
   ir aš dabar gyvenu,
   neturėdama supratimo
   nei apie vietą (akiniai be stiklų), 
   nei apie veiksmą (aklas
   fotoaparatas), nei apie laiką
   (laikrodis be rodyklių).